2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Sapnai

Tai nutiko šiandien..tiksliau šiąnakt

Kai turi vaiką, kiekvieną dieną sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, kad jie irgi turi sapnus. O aš visad maniau, kad vaikai tai jau tikrai neskiria kur sapnai, o kur realus gyvenimas, na, bent jau mano sūnus. Mikas dažnai kuria savo istorijas - tokias spalvingas, fantasmagoriškas ir .. gana painias :)) Jis tikrai jomis tiki ir tuo jis man  skiriasi nuo kitų penkiamečių be vieno mėnesio. O gal tai tiesiog dėl to, kad jis mano vaikas. Na, žinot, kaip ir kiekvienai mamai, kuri savo vaike mato turbūt visus tuos geriausius, įspūdingiausius ir dar visokiausius ausius dalykus.
Bet ne apie tai šiandien.. Šiandien apie telepatiją. Taip taip, ji egzistuoja ir ja netikėti ne tik kad negalima, - ją tiesiog būtina įvertinti, nes sakau jums, tai yra kažkas tai..Taigi mano sūnus paryčiais prabunda verkdamas. Aš ramindama jam sakau, kad tai turbūt buvo tik sapnas ir kai vėl padės savo gražią galvelę ant pagalvės, tas bjaurusis sapnas išnyks. Ką jūs manot, jis tebekūkčiodamas man ir sako: "Mama, tu mane palikai traukiny, išlipai, o mane palikai. Ir aš verkiau verkiau, kad mane palikai.." Viskas.. man tik cvankt, kad čia būta kažko daugiau!! Juk aš lygiai tą patį sapnavau naktį. Kad esu traukinyje su savo sūnum ir draugu, ir mes kažkodėl nusprendžiam išlipti iš to traukinio, bet kai jau stovime perone ir matom pajudantį traukinį, staiga suprantame, jog mano sūnus liko tame traukinyje!!! Tame, kuris dabar nuvažiuoja ir mūsų akyse nyksta iš horizonto. Ir tuomet prasideda tie neįtikėtini, kokie tik sapnuose gali būti, pojūčiai, kad kojos tavęs neklauso, jos sustingusios, protas nenori suvokti nieko, išskyrus tai, kad kažką reikia daryti, bet ką, nesuvokia. Tie bergždi bandymai pavyti traukinį ir nuraminti Miką, apkabinti ir pasakyti, kad viskas gerai.. Tiesą pasakius aš kartais pati suvokiu sapne, kad sapnuoju ir labai LABAI noriu prabusti. Nežinau kodėl? Gal dėl to, kad  instinktyviai mano protas realiame gyvenime žinotų, kaip pasielgti, o sapne jis neatpažįstamai svetimas. Ir keista, bet kažkodėl  laiminga pabaiga niekada nebūna sapne. Arba mes prabundame tuomet, kai viskas ima dėliotis į savas vėžes.. Aš pabudau. Dar buvo tamsu ir tikrai dar per anksti analizuoti sapną. Taigi užmigau vėl, bet jau sapno nebebuvo ir kai ryte išgirdau sūnaus sapną, pamaniau, kad tai yra vienas iš tų retų atvejų, kurių nevalia šiaip ignoruoti, ar nekreipti į tai dėmesio. Reikėjo išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti..

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą