Laikas laukime

    Kalėdos su visu įmanomu kalėdiniu užtaisu baigėsi. Buvo smagu, nors visgi šiemet turbūt daugelis Lietuvoje labiausiai laukė sniego. O jis neskubėjo pas mus nusileisti ir viskas. Lygtais viskas buvo gerai- laiku ir vietoj. Netgi vaikas rado Kalėdų senelio išgertą stiklinę pieno ryte - tai jau stebuklas, nekalbant jau apie dovaną, rastą po egle.. Viskas buvo gerai. Bet mes tiesiog įpratę turėti viską kartu, įskaitant sniegą, kurio labiausiai ir trūko. Gal dėl to man išties pasirodė, kad Kalėdos yra ta nuotaika, kurią mums suteikia sniegas - be jo mes tarytum tik vaidinom švenčią. Tai tarytum švęsti Kalėdas Honolulu ar Bora Bora su papuošta bekvape palme.

Gal todėl jaučiu, jog daugelis deda visas viltis į Naujuosius metus - gal per juos įvyks stebuklas ir nusileis iš dangaus.. sniegas :)
Aš noriu tikėti, kad metai mūsų laukia pilni gyvenimo, pilni naujų atradimų ir noro dar daugiau pažinti. Būkim tais vaikais, kurie dar tiki Kalėdomis be sniego, bei Kalėdų seneliu, užsukusiu išgerti stiklinės pieno.

 Su ateinančiais Drakono metais!

                                                   

Šalta saldžiųjų bulvių, pomidorų ir mocarelos sriuba

Žinau, dabar šalta ir norisi šiltos sriubos. Bet ši šaltsriubė paperka mane tuom, kad joje guli toks mažytis, bet labai aštrus čili pipiriukas. Nuo jo aš kaipmat sušylu. Jeigu labai jums ne prie širdies aštresni tonai, tuomet tiesiog galite jo atsisakyti. Be viso ko šioje sriuboje dar įsimaišiusi saldžioji bulvė, žalia cukinija, morka, raudonoji paprika, česnakas, bei moliūgas. Čia toks žalių ir apkeptų daržovių kokteilis - mmm, man labai deri. O dabar apie viską iš eilės:

Mums reikės:

Mocarelos (100g)

1 saldžiosios bulvės

1 morkos

200g moliūgo

1/2 saldžiosios paprikos

1/2 skardinės konservuotų pomidorų

1 nedidelis čili pipiras (nebūtinai, bet labai skanu)

gabalėlio  cukinijos (apie 80 g)

2 skiltelių česnako

alyvuogių aliejaus (2 šaukštų)

3 lapelių šalavijų

1 šaukštelio raudonėlių

1 šaukštelio baziliko

druskos

pipirų

Pirmiasia į skardą keliauja gabaliukais supjaustytos saldžioji bulvė su morka, bei nuluptas ir supjaustytas moliūgas. Ant viršaus keliauja česnakai ir visa tai padruskinama, dedama šalavijo, pipirų ir pašlakstoma alyvuogių aliejaus. Pašauname į įkaitintą iki 200 laipsnių orkaitę ne ilgiau kaip 20 minučių.

Likusius žalius ingredientus supjaustome nedideliais gabaliukais ir sudedame į smulkintuvą, suberiame raudonėlio, baziliko, žiupnį druskos, pipirų ir viską gerai sumalame.

Iškeptas daržoves taip pat dedame į smulkintuvą ir šiek tiek pasmulkiname. Jos jau bus labai minkštos, todėl daug su jomis darbo nebus.

Viską sumaišome, ragaujame, jei ko trūksta dar pridedame. Ant viršaus paplėšome rankomis mocarelos ir skanaujame.. Iš tokio kiekio man išėjo dvi geros porcijos. Skanaus!

Jau kabo ant sienos

Tapiau šį darbą ilgai ir su pertraukom. Kaip sako mano brolis, kai buvo nepribaigtas, buvo geresnis! Iš dalies sutinku su juo. Bet gal nuo rudeniškos darganos, tamsos ir pilkumos man taip užsinorėjo spalvų, kad nesusilaikiau ir užtapiau.. Na, spręsti jums, žinoma, bet man šis darbas prie širdies vien jau dėl to, kad po ilgo laiko ryžausi vėl tapyti.

Gero penktadienio ir draugaukim su spalvom! ;)

Naminė pica su mocarela, parmigiano ir lietuvišku Žementaliu

    Kas turi vaikų, tie tikriausiai yra susidūrę su situacija, kai paruoši bent keletą paklausių patiekalų, o tavo stebuklas sugeba ramiai išlementi "šitų nenoooriu..". Po tokių pareiškimų, vietoj to, kad pradėt daužyt savo galvą į šaldytuvą, aš tiesiog ramiai atidarau makaronų spintelę, paimu pirmą pasitaikiusį pakutį pastos ir paberiu savo mylimiausiajam į lėkštę, palinkėdama skanaus. Pati tuo tarpu džiūgauju, kad kova praėjo lygiosiomis - bent jau kitą kartą pagalvos, prieš taip drąsiai pareikšdamas "nenoooriu"! Bet.. Mano giliam nusivylimui, šis sumanymas su žaliaisiais makaronais ilgainiui virto privalomu "patiekalu", teikiančiu neapsakomo džiaugsmo. Maniškis netgi pradėjo skirti jų rūšis, kurios gerai kramtosi ir tiesiog sutirpsta burnoje, ir kurios ne tokios lengvai pasiduodančios penkiamečio dantukams. Prisipažinsiu, pradžioje aš pamišusiomis, šiek tiek sutrikusiomis akimis žiūrėdavau, kaip Mikas triauškindavo spagečius, tarsi riešutus. Vėliau pripratau. Bet niekaip negalėjo su tuo susitaikyti senelis, mano tėtis, kuris su siaubu žiūrėdavo į visa tai, bandydamas pasiūlyti savo anūkui alternatyva bent pavirti kelias minutes tuos nelemtus makaronus. Veltui... Mikas jautėsi atradęs savąjį maistą. Bet kaip ir visiems vaikams būna, pas jį bėgant laikui šiam įpročiui noras nuslopo ir jis tik retkarčiais dar prisimena savo makaronų spintelę. Mes šioje nebylioje kovoje radome alternatyvų - išmokome, pamėgome ir iki šiol tobulinamės gamindami naminę picą. Joje viskas kaip su makaronais: ir miltai, ir aliejus, ir druska, tik kiaušinių nėra. O jau ką dėt ant viršaus, tai jau pagal kiekvieno norus ir pageidavimus. Mes renkamės pačius paprasčiausius priedus - pomidorų pastą ir kelių rūšių sūrių. Nors nei vieno iš šių produktų mano sūnus nevalgo, bet picoje šie tampa labai valgomi ir skanūs!

    Ką gi aš norėjau pasakyti šiuo pasakojimu.. Ogi, kad mes turim dvi galimybes:  daužytis, ardytis, plėšytis, kitaip sakant, sekinti savo nervines atsargas arba tiesiog duoti jiems tai, ko nori. Ir laukti. Nes anksčiau ar vėliau jie įvertins mūsų pastangas būti kantriems! :)

Labai jau tokios kasdieniškai paprastos nuotraukos mano gavosi, tačiau argi tai svarbiausia?? svarbu, koks tai buvo dangiškas nekasdieniškas skonis.. 

Pagrindui:

2 puodeliai miltų

1/2 puodelio šilto vandens

žiupsnelis druskos ir cukraus

1/2 a.š. mielių

1 a.š. alyvuogių aliejaus

Viršui:

2 v.š. pomidorų pastos

100 g mocarelos sūrio

80 g Žementalio sūrio

50 g parmigiano tipo sūrio (arba gali būti , žinoma, Džiugas)

baziliko prieskonių

al. aliejaus

Paruošiame tešlą.

Miltus sumaišau su druska, cukrumi, bei mielių milteliais.

Maišydama įpilu vandenį ir žiūriu pagal konsistenciją, ko labiau reikia, ar daugiau miltų, ar vandens.

Tešla turi minkytis gerai, bet išlikti šlapia daugiau nei miltuota.

Pabaigoje aš užsipilu alyvuogių aliejaus sau ant delno ir juo "išglostau", išminkau  tešlą

Palieku "susivokti" tešlai bent valandą.

Po valandėlės tešla jau turėtų būti šiek tiek pasipūtusi, bet ne per daug.

Ant stalo tešlą dar paminkau, kad kamuoliukas susidarytų

Paimu kočėlą (pas mane šiuo metu tai plonas termosas!) ir pradedu kočioti. Iškočioju blyną gražų, kiek išeina simetriškesnį, bet jei nesigauna jau labai tikslus, velniai jo nematė, tiks ir pailgas.

Įjungiu orkaitę apie 200 laipsnių

Skardą, kurioje keps pica apibarstau šiek tiek miltų, kad nepriliptų. Pakloju į ją paplotį.

Jokių picos kraštų neužlenkinėju. Tepu picos pagrindą pomidorų pasta, barstau bazilikus džiovintus ant viršaus ir jei reikia, šiek tiek druskos.

Sutarkuoju sūrius ir dėlioju. Pirma barstau Žementalį, po to mocarelą ir galiausiai parmigiano

Viską į orkaitę ir palieku kepti 15 minučių.

Kai ištraukiu picą iš orkaitės, dar šiek tiek atgaivinu jos kraštelius alyvuogių aliejumi, lengvai tepdama virtuviniu teptuku.

Skanaus!

Draugaujam su spalvomis

Jeigu susidarė įspūdis, kad mano piešiniai vien juoda-balta, tai skubu pasitaisyti - esa ir spalvotų.

Keletas jų čia:

... ... ... ... ...Draugių susibėgimas... ... ... ... ...

                                

Taip taip - rašau tarp daugtaškių.. Nes šiais laikais susibėgti geroms draugėms yra toks pat išbandymas, kaip pasiruošti iškylai į žygį su palapinėmis, baidarėmis ir šunimis!!! Atrodytų, gyvename lyg ir viename mieste, lyg ir sukamės tame pačiame voverės rate, bet kaip nesusikerta keliai, taip nesusikerta.. Reikia didžiulių pastangų pritraukti geriausias savo drauges, sudominti vakaro tema (ne šiaip gi į svečius eisi - neįdomu), paruošti užkandžių, uždegti žvakes, prislopinti šviesas, žinoma, pasipuošti ir laukti.. Aš dažniausiai darau taip: paskambinu vienai iš senai matytų draugių ir pasakau, kad organizuoju susibėgimą, kuriame bus visas mūsų ratelis. Net nejauku atsisakyti, jei jau visos eina. Po to skambini kitai ir vėl pasakai, kad bus vakaras, kuriame mes visos kaip senais gerais laikais plepėsim, juoksimės, apkalbinėsim (nes kaip gi be to). Galiausiai pritrenki vakaro tema- Italija!! Tai reiškia, jog jokių kelnių ir uždarų kostiumėlių (na, suprask, bėgau iš darbo tiesiai pas tave. NĖ VELNIO!) Suknelės, gundančios iškirptės, aukštakulniai, banguojantys plaukai ir ryškios, sodrios lūpos.. Ir visai nesvarbu, kad nebus vyrų, kuriems galbūt nuo tokio vaizdo prireiktų lašų. Ne viskas daroma, kad patiktumėme jiems - dauguma atveju mes tiesiog norime patikti pačios sau. Todėl nieko nėra geriau už geras drauges, skanų maistą, gardų vyną, bei ligi nakties nesibaigiančius moteriškių paplepėjimus..

Vakaro meniu: 

Skrebučiai su keptais baklažanais, moliūgais, paprikom bei mocarela  

Gruzdintos krevetės su petražolėm  

Juodosios alyvuogės žolelių acto marinate 

Salotos su  lengvai sūdytu varškės sūriu, pomidorais ir čili 

Sapnai

Tai nutiko šiandien..tiksliau šiąnakt

Kai turi vaiką, kiekvieną dieną sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, kad jie irgi turi sapnus. O aš visad maniau, kad vaikai tai jau tikrai neskiria kur sapnai, o kur realus gyvenimas, na, bent jau mano sūnus. Mikas dažnai kuria savo istorijas - tokias spalvingas, fantasmagoriškas ir .. gana painias :)) Jis tikrai jomis tiki ir tuo jis man  skiriasi nuo kitų penkiamečių be vieno mėnesio. O gal tai tiesiog dėl to, kad jis mano vaikas. Na, žinot, kaip ir kiekvienai mamai, kuri savo vaike mato turbūt visus tuos geriausius, įspūdingiausius ir dar visokiausius ausius dalykus.
Bet ne apie tai šiandien.. Šiandien apie telepatiją. Taip taip, ji egzistuoja ir ja netikėti ne tik kad negalima, - ją tiesiog būtina įvertinti, nes sakau jums, tai yra kažkas tai..Taigi mano sūnus paryčiais prabunda verkdamas. Aš ramindama jam sakau, kad tai turbūt buvo tik sapnas ir kai vėl padės savo gražią galvelę ant pagalvės, tas bjaurusis sapnas išnyks. Ką jūs manot, jis tebekūkčiodamas man ir sako: "Mama, tu mane palikai traukiny, išlipai, o mane palikai. Ir aš verkiau verkiau, kad mane palikai.." Viskas.. man tik cvankt, kad čia būta kažko daugiau!! Juk aš lygiai tą patį sapnavau naktį. Kad esu traukinyje su savo sūnum ir draugu, ir mes kažkodėl nusprendžiam išlipti iš to traukinio, bet kai jau stovime perone ir matom pajudantį traukinį, staiga suprantame, jog mano sūnus liko tame traukinyje!!! Tame, kuris dabar nuvažiuoja ir mūsų akyse nyksta iš horizonto. Ir tuomet prasideda tie neįtikėtini, kokie tik sapnuose gali būti, pojūčiai, kad kojos tavęs neklauso, jos sustingusios, protas nenori suvokti nieko, išskyrus tai, kad kažką reikia daryti, bet ką, nesuvokia. Tie bergždi bandymai pavyti traukinį ir nuraminti Miką, apkabinti ir pasakyti, kad viskas gerai.. Tiesą pasakius aš kartais pati suvokiu sapne, kad sapnuoju ir labai LABAI noriu prabusti. Nežinau kodėl? Gal dėl to, kad  instinktyviai mano protas realiame gyvenime žinotų, kaip pasielgti, o sapne jis neatpažįstamai svetimas. Ir keista, bet kažkodėl  laiminga pabaiga niekada nebūna sapne. Arba mes prabundame tuomet, kai viskas ima dėliotis į savas vėžes.. Aš pabudau. Dar buvo tamsu ir tikrai dar per anksti analizuoti sapną. Taigi užmigau vėl, bet jau sapno nebebuvo ir kai ryte išgirdau sūnaus sapną, pamaniau, kad tai yra vienas iš tų retų atvejų, kurių nevalia šiaip ignoruoti, ar nekreipti į tai dėmesio. Reikėjo išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti..