Kas turi vaikų, tie tikriausiai yra susidūrę su situacija, kai paruoši bent keletą paklausių patiekalų, o tavo stebuklas sugeba ramiai išlementi "šitų nenoooriu..". Po tokių pareiškimų, vietoj to, kad pradėt daužyt savo galvą į šaldytuvą, aš tiesiog ramiai atidarau makaronų spintelę, paimu pirmą pasitaikiusį pakutį pastos ir paberiu savo mylimiausiajam į lėkštę, palinkėdama skanaus. Pati tuo tarpu džiūgauju, kad kova praėjo lygiosiomis - bent jau kitą kartą pagalvos, prieš taip drąsiai pareikšdamas "nenoooriu"! Bet.. Mano giliam nusivylimui, šis sumanymas su žaliaisiais makaronais ilgainiui virto privalomu "patiekalu", teikiančiu neapsakomo džiaugsmo. Maniškis netgi pradėjo skirti jų rūšis, kurios gerai kramtosi ir tiesiog sutirpsta burnoje, ir kurios ne tokios lengvai pasiduodančios penkiamečio dantukams. Prisipažinsiu, pradžioje aš pamišusiomis, šiek tiek sutrikusiomis akimis žiūrėdavau, kaip Mikas triauškindavo spagečius, tarsi riešutus. Vėliau pripratau. Bet niekaip negalėjo su tuo susitaikyti senelis, mano tėtis, kuris su siaubu žiūrėdavo į visa tai, bandydamas pasiūlyti savo anūkui alternatyva bent pavirti kelias minutes tuos nelemtus makaronus. Veltui... Mikas jautėsi atradęs savąjį maistą. Bet kaip ir visiems vaikams būna, pas jį bėgant laikui šiam įpročiui noras nuslopo ir jis tik retkarčiais dar prisimena savo makaronų spintelę. Mes šioje nebylioje kovoje radome alternatyvų - išmokome, pamėgome ir iki šiol tobulinamės gamindami naminę picą. Joje viskas kaip su makaronais: ir miltai, ir aliejus, ir druska, tik kiaušinių nėra. O jau ką dėt ant viršaus, tai jau pagal kiekvieno norus ir pageidavimus. Mes renkamės pačius paprasčiausius priedus - pomidorų pastą ir kelių rūšių sūrių. Nors nei vieno iš šių produktų mano sūnus nevalgo, bet picoje šie tampa labai valgomi ir skanūs!
Ką gi aš norėjau pasakyti šiuo pasakojimu.. Ogi, kad mes turim dvi galimybes: daužytis, ardytis, plėšytis, kitaip sakant, sekinti savo nervines atsargas arba tiesiog duoti jiems tai, ko nori. Ir laukti. Nes anksčiau ar vėliau jie įvertins mūsų pastangas būti kantriems! :)
Labai jau tokios kasdieniškai paprastos nuotraukos mano gavosi, tačiau argi tai svarbiausia?? svarbu, koks tai buvo dangiškas nekasdieniškas skonis..
Pagrindui:
2 puodeliai miltų
1/2 puodelio šilto vandens
žiupsnelis druskos ir cukraus
1/2 a.š. mielių
1 a.š. alyvuogių aliejaus
Viršui:
2 v.š. pomidorų pastos
100 g mocarelos sūrio
80 g Žementalio sūrio
50 g parmigiano tipo sūrio (arba gali būti , žinoma, Džiugas)
baziliko prieskonių
al. aliejaus
Paruošiame tešlą.
Miltus sumaišau su druska, cukrumi, bei mielių milteliais.
Maišydama įpilu vandenį ir žiūriu pagal konsistenciją, ko labiau reikia, ar daugiau miltų, ar vandens.
Tešla turi minkytis gerai, bet išlikti šlapia daugiau nei miltuota.
Pabaigoje aš užsipilu alyvuogių aliejaus sau ant delno ir juo "išglostau", išminkau tešlą
Palieku "susivokti" tešlai bent valandą.
Po valandėlės tešla jau turėtų būti šiek tiek pasipūtusi, bet ne per daug.
Ant stalo tešlą dar paminkau, kad kamuoliukas susidarytų
Paimu kočėlą (pas mane šiuo metu tai plonas termosas!) ir pradedu kočioti. Iškočioju blyną gražų, kiek išeina simetriškesnį, bet jei nesigauna jau labai tikslus, velniai jo nematė, tiks ir pailgas.
Įjungiu orkaitę apie 200 laipsnių
Skardą, kurioje keps pica apibarstau šiek tiek miltų, kad nepriliptų. Pakloju į ją paplotį.
Jokių picos kraštų neužlenkinėju. Tepu picos pagrindą pomidorų pasta, barstau bazilikus džiovintus ant viršaus ir jei reikia, šiek tiek druskos.
Sutarkuoju sūrius ir dėlioju. Pirma barstau Žementalį, po to mocarelą ir galiausiai parmigiano
Viską į orkaitę ir palieku kepti 15 minučių.
Kai ištraukiu picą iš orkaitės, dar šiek tiek atgaivinu jos kraštelius alyvuogių aliejumi, lengvai tepdama virtuviniu teptuku.
Skanaus!
